Svetlana Aleksijevič "Černobylio malda"

birželio 10, 2019

"Knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome"

Černobylio katastrofos dešimtmečio proga (1997), baltarusių autorė, Svetlana Aleksijevič, išleidžia knygą apie tai, ką bandyta nuslėpti, apie tai, ko garsiai niekas nesakė, apie tai, ko neįmanoma pamiršti. Tiesa sakant, autorė sukūrė savo žanrą - polifoninį išpažinimo romaną, kuriame mažos, pavienės istorijos sukuria didelę istoriją.

Kai perskaičiau knygą jaučiausi labai pavargusi, tiek fiziškai, tiek morališkai. Kiekvieno žmogaus pasakojimą, košmarišką pasakojimą praleidau pro save. Labiausiai palietė Liudmilos Ignatenko gyvenimo istorija, visiems pažįstamiems pasakojau apie jos ugniagesį vyrą, kuris vienas iš pirmųjų be jokios apsaugos puolė gesinti ugnį, bei apie pačius Liudmilos išgyvenimus, ką jai teko patirti, ką jai teko pamatyti ir kaip jai teko rūpintis savo vyru net tada, kai kiti bijojo tiesiog šalia jo stovėti. Po Liudmilos Ignatenko pasakojimo sekė eilė kitų pasakojimų ir visi jie turėjo bendrus bruožus - liūdesį, baimę, nesąžiningumą bei mirtį.

Skirtingas istorijas mums pasakoja likvidatorių žmonos, patys likvidatoriai, žmonės, kurie liko gyventi pavojingojoje zonoje, tie, kuriuos evakuavo, patys vaikai, kurie jau serga, žmonos, kurios palaidojo vyrus bei augina suluošintus/sergančius vaikus. Galima įsivaizduoti tų metų įvykius pro kiekvieno žmogaus prizmę, jo požiūrį apie atsitikusią nelaimę ir kas vyko vėliau.

Visada žinojau apie Černobylyje atsitikusią elektrinę avariją, apie reaktoriaus sprogimą, kokia yra spinduliuotė ir kokį pavojų sukelia, tačiau niekada nesu susidūrusi su tokiomis "gyvomis", apčiuopiamomis išpažintimis. Šioje knygoje yra pasakojimai realių liudininkų, kurie išdėstė visas savo mintis bei kančias be jokių pagražinimų, dėka kuo knyga tampa vertinga bet kartu ir bauginanti, žiauri, pilna skausmo.

Daugumos pasakojimai yra apie visą situaciją, kuri vyko Černobylyje po reaktoriaus sprogimo. Kaip visa teritorija buvo evakuota, kaip atiminėjo iš vaikų šunis, kates, o vėliau juo visus šaudė bei laidojo. Kaip šimtai kaimų buvo palaiduoti kartu su turtu, kuris buvo likęs. Kaip žmonės priverstinai turėjo išvykti iš miesto tik trims dienoms, kai kurie viską paliko, su savimi pasiėmė tik dantų šepetėlį. Valstybė slėpė tiesą, melavo, gyventojai niekada negrįžo į savo namus. Liko apgauti visi. Jauni vyrai buvo siunčiami valyti reaktoriaus nuolaužas sprogimo vietoje, niekas nepaaiškino, kas vyksta ir kokie gali būti spindulinės ligos padariniai. Tačiau visiems buvo žadėtos nuo 400 iki 800 rublių premijos už drąsą.

Knyga yra labai "stipri", jokių analogų neturintys pasakojimai apie didžiausios avarijos visoje branduolinės energetikos istorijoje, padarinius.

Taip pat, rekomenduoju pažiūrėti amerikiečių sukurtą serialą "Chernobyl" (2019) paremtą tikrais faktais paimtais būtent iš šios knygos. Ugniagesio - likvidatoriaus Vasilijaus Ignatenko istorija pilnai ekranizuota, o iš visų kitų pasakojimų paimtos esminės detalės, kurios padėjo sukurti, mano manymu, tobulą serialą.

Kitas realiais faktais paremtas serialas yra - ukrainiečių kūrybos "Inseparable" (2014) apie dviejų jaunų žmonių pirmąją meilę tuo momentu, kai įvyksta didžiausia branduolinė avarija.