Tatiana De Rosnay "Saros raktas"
vasario 25, 2020
Ar prisimeni mane? Mišeli. Mane, savo seserį, Sarą. Tą, kuri negrįžo. Tą, kuri tave paliko spintoj. Tą, kuri manė, kad tau nieko nenutiks. Mišeli. Metai prabėgo, o aš tebeturiu raktą. Mūsų slėptuvės raktą...
Genocidas, holokaustas... Dar vienos žydų šeimos išniekintas gyvenimas ir sugriauta ateitis. Šios knygos pagrindinė mintis yra valstybės (šiuo atveju Prancūzijos) bandymas nuslėpti faktus apie padarytą nusikaltimą savo piliečių atžvilgiu Antrojo Pasaulinio karo metais.
Viena iš šios knygos temų yra pasakojimas apie mažą žydų mergaitę, kuri per labai trumpą laiką patyrė baisius nežmoniškus išbandymus - Velodromą d'Hiver, koncentracijos stovyklą, atsiskyrimą nuo tėvų ir spintoje uždarytą mažąjį broliuką. Sara užsibrėžė sau tikslą žūtbūt grįžti pas broliuką ir ji išgelbėti, vėliau ji desperatiškai mėgino pradėti naują gyvenimą, kuriame nebeliktų vietos praeityje patirtiems išgyvenimams. Tačiau Sara niekada nepamiršo tos dienos.
Po 60 metų šia istorija susidomėjo Prancūzijoje gyvenanti amierikietė žurnalistė, kuri atliko asmeninį tyrimą ir išaiškino visą tiesą, kurią Prancūzijos valstybė tiek metų bandė nuslėpti.
Vienareikšmiškai knyga yra ne tik apie patirtas žmonių kančias bet ir apie žmonių abejingumą. Abejingumą kitam žmogui, jo likimui. Žmonės tiesiog gyveno 60 metų toje vietoje ir niekam nekilo jokių klausimų kur dingo visos šeimos kartu su mažais vaikais, kodėl per vieną dieną visi butai ištuštėjo ir niekas negrįžo į juos gyventi. Niekam nerūpėjo kur jų kaimynai pateko ir kas jiems atsitiko. Visiems buvo labai patogu apsimesti ir vaidinti, kad nieko neatsitiko, kad niekas nematė, kaip tūkstančiai žydų per jėgą buvo išvedami iš savo namų.
Pasakojimas tik dar kartą patvirtina faktą, kad nėra aukštų ir žemų, gerų ir blogų rasių bei tautų. Yra geri ir blogi žmonės. Nei viena tauta už jokias padarytas nuodėmes neturi būti išniekinama ir išžudoma. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę.
0 komentarai (-ų)